Ypač didelį dėmesį mūsų „Žirniukų” grupės lopšelinukams skiriame vaikučių smulkiosios motorikos lavinimui, delniukų ir pirštukų stiprinimui, miklinimui. Kodėl to reikia? Pirštelių lavinimas padeda vaikučiams kalbėti anksčiau ir sklandžiau, vaikutis tampa savarankiškesnis įvairiose veiklose, gerėjo akies – rankos koordinacija, didėja jo pasitikėjimas savimi.


Kitos išryškėjusios svarbios sritys – bendravimo su grupės draugais gebėjimų, sakytinės kalbos ugdymas. Į veiklas vaikai skatinami įsitraukti per žaidimą, žaidinimus (pirštukų mankštelės dainuojant).
Piršteliams miklinti vaikams buvo sukurti veiklų paveikslai, su juose gyvenančiomis lėlytėmis. Vaikučiai žaidė: rinko obuolius, puošė eglutę, tupdė paukščius į medžius, migdė, rengė, maitino lėles, tvarkė jų rūbelius, žaislus. Įsitraukę į šį žaidimą vaikai nejučia lavino pirštelius: mokėsi segti sagas, perverti per kilpą ir užsegti, užtraukti užtrauktuką, užmauti, užsegti segtuką ir kt., taigi, ir mokėsi būti savarankiškesni, atkakliai siekė tikslo kažką padaryti.
Kitose pirštukų miklinimo veiklose vaikučiai tapo kūrėjais, atradėjais: išbandė piešimą su siūlu, štampavimą, gyvūnų aplikavimą įvairiomis medžiagomis. Šios veiklos metu vaikai taip pat patyrė įvairius pojūčius liesdami skirtingos tekstūros medžiagas: švelnu, šiurkštu, kutena, tyrinėjo medžiagas: pašė, ardė, glamžė, pleveno.
Užsiėmimų metu vaikai patyrė ne tik daug teigiamų emocijų, bet ir mėgavosi pačiu procesu, didėjo jų atkaklumas, ugdėsi bendravimo su bendraamžiais gebėjimą: stengėsi žaisti, veikti greta, dalintis. Taip pat paprašyti, apsikeisti daiktu, palaukti, pasirinkti kitą veiklą.
Savo kuriamuose darbeliuose vaikučiai įžvelgė konkrečius objektus: sniegą, žolę ir kt., tobulėjo jų sakytinė kalba: klausė, kas kaip veikia, pasakojo, ką patys padarė, mažiausieji reiškė įspūdžius ir emocijas garsais, žodeliais.

„Žirniukų“ grupės auklėtoja Giedrė Radžiuvienė