Vaikai iš prigimties būdami smalsūs, yra atviri naujoms patirtims, nuo pat mažų dienų yra linkę viską kopijuoti. Jie domisi visuomeniniu gyvenimu ir mėgsta imituoti profesinę veiklą: žaisdami prisiima įvairius vaidmenis – gydytojo, mokytojo, gaisrininko, kompiuterių specialisto, verslininko, menininko ir pan. Vaikų dažnai klausiame, kuo norėtų būti užaugę arba kuo užsiima, ką dirba jų tėvai ar kiti artimieji. A. Landsbergienė mano, kad vaikams sunku apsispręsti, kuo jie norėtų būti užaugę, nes nežino įvairių profesijų. Psichologė S. Maciukevičiūtė teigia, kad dabartiniai vaikai nesupranta, ką tėvai veikia darbe, dėl neaiškių profesijų jie negali žaisti profesinių žaidimų kaip anksčiau. Dabar dažnai jie mato tėvų darbą su kompiuteriu (Smiltė: mano tėvelis niekur neina, jis būna namuose prie kompiuterio ir akis gadina). Psichologė mano, kad tėvai (net jeigu jie ir dirba visą dieną kompiuteriu) turėtų stengtis papasakoti ką nors išskirtinio, kas įvyko per jo darbo dieną, kad vaikas turėtų susikūręs įspūdį apie profesiją ir galėtų tai panaudoti žaisdamas.
Siekdamos plėsti priešmokyklinio amžiaus vaikų pažintis su profesijomis ir suvokdamos, kaip vaikams svarbu veiklų prasmingumas ir kontekstualumas – kad tai, ko vaikai mokosi, turėtų sąlytį su gyvenimu ir tuo, kas vyksta už ugdymo įstaigos sienų, inicijavome grupės projektą „Su tėveliais darželyje dar smagiau!“. Projekto metu planavome susitikti su žmonėmis, kurie apie darbus gali papasakoti daugiau, apsilankyti vaikų tėvų darbovietėse, kviesti tėvelius į grupę pristatyti savo profesijas, užsiėmimus, pomėgius, demonstruoti pažintinius filmukus, skaityti literatūrą ir pan.
Ir nors tėveliai dažnai apsilanko grupėje, bendraudami ir kalbėdamiesi su pedagogais aktualiais klausimais, tačiau visai kas kita, kai jie ateina pasikalbėti su pačiais grupės vaikais. Tėveliams teko nemažas iššūkis – kaip papasakoti vaikams suprantamai, žaismingai, veikiant praktiškai. Atsiskleidė begalinis tėvelių išradingumas, daugelis iš jų naudojo/ integravo išmaniąsias technologijas – kompiuterius, išmaniąją lentą, telefonus, kurie padėjo iliustruoti pasakojimus, leido parodyti savo veiklos ir sukurtų produktų pavyzdžių.
Luknės mamytė Jurgita papasakojo apie vaikų psichologo darbą, jiems teikiamą pagalbą, išmokome pasigaminti vieną iš naudojamų jos darbe priemonių – modeliną (Ainė: psichologė padeda vaikams nusiraminti, jeigu jie susinervina, Austėja: padeda vaikams būti drąsiems, Saulė: padeda įveikti savo baimes…). Martos tėveliai Marija ir Olegas pakvietė apsilankyti kareivinėse, kur daug visko pamatėme ir sužinojome apie kariuomenę, kariu, karo techniką (Benas: matėm karinį malūnsparnį, karo ligoninę, Ainė: buvo labai įdomu, matėm daug kareivių, robotą, ginklų, mus įdėjo į tokį krepšį, kur neša, kai kažkas atsitinka – ar koja lūžo, ar ranka lūžo.). Radvilės mamytė Reda ir Emilio mamytė Raminta pristatė savo pomėgius – grožio kūrimą per rankdarbius, turėjome labai šaunų kūrybinį laiką, išmokome pasigaminti šventinius žibintus (Sigitas: patiko uždegti žvakę, galim prisiminti mirusiuosius, Ainė: prisiminti, kaip buvom labai mažyčiai, Daugirdas: galime prisiminti visokius prisiminimus, Ariana: kad norai išsipilytų), ir originalius rėmelius paveikslėliui. Barboros mamytė Ieva pristatė mums dizainerės, dekoratorės profesijas, kartu sukūrėm Advento vainiką (Ainė: jinai gamina iš stiklo, Daugirdas: darėm Advento vainiką, Pijus: patiko kankorėžius dažyti). Bernardo tėvelis Petras supažindino su informatikos specialisto profesija, turėjom galimybę patyrinėti, kas yra kompiuterio viduje (Sigitas: jis kuria visokias mikroschemas, Marta: jis programuoja). Iš Amelijos mamytės Jovitos daug visko sužinojome apie visažistės darbą, mamytė įgyvendino visų vaikų norus – padėjo pavirsti pasirinktu herojumi (Daugirdas: patiko kaip man išdažė veidą, nes aš norėjau būti ateivis). Sužinojome, ką dirba Smiltės tėvelis Mindaugas, jis „rūpinasi“ sunkvežimių dalimis, mums papasakojo, kokių būna sunkvežimių, kuo jie skiriasi, ką gabena. Vaikams labai patiko tėvelių pagamintas sunkvežimio maketas – jį kartu šauniai nuspalvinom, ir priekabos krovinys – ekologiški sodo obuoliukai! (Daugirdas: vilkikas – labai geras sunkvežimis, Ana: patiko dažyti mašiną, patiko valgyt obuolius). Anos mamytė Vita papasakojo vaikams apie interjero dizainerės profesiją, sužinojome, kaip atsiranda reklamos, apžiūrinėjom ir skaitinėjom vizitinių kortelių užrašus (Ainė: kai vaikutis gimsta, gali gydytojai pasiskambinti), išmokom pasigaminti linksmus gimtadienio šventės pakvietimus (Sigitas: pasidariau pabaisiukų kvietimą). Marijos mamytė Kristina pristatė manikiūrininkės profesiją, sužinojom apie jos darbo vietą, priemones, atliekamas procedūras, praktiškai išbandėme keletą jų (Saulė: manikiūrininkė tvarko nagučius, Ainė: reikia ne belekaip dažyti – labai gražiai nudažyti, kad neišlįstų iš kraštelio, tiesiog reikia pakentėti dėl to kvapo, nes kitaip neištversi ir nenudažysi nagų, Pijus: patiko nagučių štampukai). Pasirodo, grožio procedūros labai rūpi ne tik mergaitėms, bet ir berniukams. Adomo mamytė Simona su vaikais žaidė žaidimus ir gvildeno labai svarbius kiekvienam dalykus: teigiamus tarpasmeninius santykius, draugiškumą, nesavanaudiškumą, teigiamas emocijas. Išgirdom Šiltų švelnukų pasaką, išmokom patys pasigaminti švelnukų iš siūlų (Saulė: kad vaikams būtų džiaugsmo, Emilis: kad visi būtų laimingi, kad būtų minkšta, Smiltė: kad būtų laimė), vaišinomės žaisdami žaidimą „Vaišės ištiesta ranka“ (Ariana: kad vaikai išmoktų dalintis). Beno tėveliai Živilė ir Egidijus pristatė sporto trenerio profesiją, aktyviai sudalyvavome tikroje lauko teniso treniruotėje (Emilis: man patiko, kad mes laimėjome, Lukas: kad būtum treneriu, reikia mokintis, Ainė: treneriai moko žmones kaip reikia daryti). Apsilankę Saulės mamytės Sigitos siuvykloje ištyrinėjome siuvėjos profesiją, jos darbo vietą, pamatėme, kokias naudoja priemones (vaikai: reikia siūlų, adatų žirklių, medžiagų, siuvimo mašinos, stalo, šviesos, Ainė: kad išmoktum siūti, reikia nueiti į tą mokyklą, kur siuvėjai, ir tave išmokys, ten netikras bus daiktas, duos ką nors susiūti, ir susiūsi…). Iš Daugirdo tėvelio Povilo sužinojome, ko reikia, kad taptum muzikantu, turėjome galimybę susipažinti ir išbandyti keletą styginių instrumentų – klasikinę gitarą, elektrinę gitarą, ukulelę, pasiklausyti nuostabių muzikinių improvizacijų bei nuotaikų, pabandyti patiems pagroti ir pasijusti tikrais muzikantais (su tėvelio pagalba mums tai puikiai pavyko!).
Šio turiningo projekto pagalba su vaikais plėtojom savo kompetencijas:
– socialinę kompetenciją – stiprinom norą mokytis, tobulėti, plėtoti savo galias; ugdėmės drąsą klausti, ieškoti informacijos ir dalytis patirtimi apie pažįstamus žmones, jų užsiėmimus, veiklą, kūrybinius darbus; mokėmės gerbti suaugusiųjų patirtį ir išmintį, sužinojom, ką svarbaus ir naudingo veikia suaugusieji, kokių įgūdžių, žinių reikalauja tam tikra jų profesinė veikla;
– sveikatos kompetenciją – supratome, kad norint atsakingai ir kruopščiai atlikti tam tikrą veiklą, reikia susikaupti, stiprinom savo dėmesio koncentraciją, valią; ugdėmės tarpusavio palankumą ir geranoriškumą, mokėmės demonstruoti draugiškumo ženklus (šypsena, dalijimasis, pritarimas, palaikymas) ir toleranciją (pakanta kitokiai nuomonei, išvaizdai, žodžiams);
– pažinimo kompetenciją – sužinojom, kokiose skirtingose aplinkose ir erdvėse dirba ir kuria žmonės, kokius naudoja įvairius įrankius ir prietaisus; mokėmės klausinėti, tikslintis, diskutuoti, kritiškai vertinti gaunamą informaciją; nuolat reflektavom, kas stebėta, tyrinėta, patirta, suprasta: prisimenant, apgalvojant, interpretuojant patirtus įspūdžius, savais žodžiais papasakojant tai, ką matėm, girdėjom, išgyvenom, supratom;
– komunikavimo kompetenciją – atidžiai klausydamiesi grupės svečių suaugusiųjų pasakojimų, skaitomų ar pasakojamų tekstų, dalyvaudami pokalbiuose, pratinomės būti atidžiais, susikaupti, išgirsti, suprasti, reaguoti, ką sako kiti vaikai ar suaugusieji, klausti, abejoti, nesutinkti, ko nors nesupratus, kalbėtojo prašyti pakartoti; ugdėmės kalbos kultūrą, laikėmės mandagaus bendravimo taisyklių, kalbos etiketo: mandagiai pasisveikinti, atsisveikinti, atsiprašyti, pagarbiai kreiptis į suaugusiuosius; pratinomės kalbėti taip, kad būtume išgirsti ir suprasti, reiškėm savo mintis, sumanymus, jausmus, nuotaikas, nuomonę; bandėm patys perskaityti, kas parašyta atneštose priemonėse, naudojomės žodynais, interaktyviąja lenta, kitomis informacinėmis technologijomis;
– meninę kompetenciją – suvokėme, kad meninė kūryba yra labai įvairi ir įdomi; drąsiai eksperimentavome įvairiais raiškos būdais; tyrinėjome įvairias medžiagas ir įrankius, dalijomės įspūdžiais, įžvalgomis, sukeltomis įvairių aplinkos objektų; mokėmės pažinti muziką, jos kalbą, išgirsti muzikos kūrinių skambesį, įvardyti jų nuotaiką, sukeliamus išgyvenimus, patyrėme gerų emocijų, jausmų muzikuojant – grojant muzikos instrumentais, pratinomės su jais elgtis atsakingai ir atsargiai, juos tausoti.
Sakome didelį AČIŪ grupės tėveliams, prisijungusiems prie vykdomo projekto ir pristačiusiems vaikams savo profesijas – taip nuoširdžiai, aiškiai, suprantamai, žaismingai! Visų bendromis pastangomis buvo kuriamas teigiamas grupės mikroklimatas, prasiplėtė ugdymo turinys, labai sustiprėjo vaikų kompetencijos, praturtėjo imitaciniai žaidimai. Manome, kad žinant daug profesijų, vaikams bus lengviau nuspręsti, kuo jie norėtų būti užaugę. O tėveliai dar geriau suvokė savo vaikų poreikius, interesus ir kaip jie ugdosi.

„Meškučių“ priešmokyklinio ugdymo grupės pedagogės Inga Kajokienė ir Kristina Rimkevičienė