[av_textblock size=” font_color=” color=”]
Kalba yra viena iš svarbiausių bendravimo ir bendradarbiavimo priemonių. Bendravimas grindžiamas tiesiogine vaikų patirtimi, įspūdžiais, įvairia raiška.
Suprasdami tai, mes didelį dėmesį skiriame vaikų žodinės kūrybos bandymams. Savo veikloje stengiamės sieti kalbą ir meninį ugdymą, nes tiek kalba, tiek menas – palankiausi vaikų minčių, jausmų, vaizduotės raiškai.
„Bitučių“ grupėje vykdėme ugdomąjį projektą „Aš ir pasaka“. Vaikai nešėsi iš namų savo mėgstamas pasakų knygas, kurias aptarė kartu su savo draugais.
Norėjome, kad vykdant šį projektą tobulėtų šie vaikų gebėjimai:
• atkartotų trumpas pasakas, pridėdamas savo žodžius. (3-4m.)
• sektų girdėtas arba savo sukurtas pasakas, kurtų įvairias istorijas. (4-6m.),
• atpažintų ir rašytų raides, pradėtų skaityti,
• tartųsi dėl vaidmenų, atrastų naujus vaidmenų pasidalinimo būdus (skaičiuotes), rastų konflikto sprendimo būdus.
Mūsų grupės mėgstama vaikų veikla – pasakų inscenizacija. Ugdomojo projekto metu vaikai rinkosi, kurias pasakas „pažaisti“ (inscenizuoti). Vyresnieji gaminosi savo pasirinkto personažo kaukę. Svarbus ugdomasis momentas – bendradarbiavimas pasiskirstant vaidmenimis. Vaikai tarėsi tarpusavyje, naudojo skaičiuotes. Kartojant pasakos inscenizaciją visi gali įsikūnyti į norimą veikėją. Girdint ir inscenizuojant pasakas turtėja vaikų žodynas, lavėja atmintis ir gebėjimas intonuoti. Inscenizuojant pasaką „Trys lokiai“ vaikams patiko balso intonacijos keitimas pagal pasirinktą vaidmenį – tėtis lokys kalbėjo storu balsu, lokiukas – plonu balseliu. Pasakoje „Po grybuku“ mėgstamiausias vaikų vaidmuo buvo išsigandęs kiškis, nes vaikams buvo smagu perteikti personažo charakterį, nuotaiką. Inscenizuojant pasakas vaikai įgijo patirties ir patys kūrė pasakas ir jas vaidino. Iš namų atsinešė savo mėgstamus žaislus ir organizavo „teatrą“ draugams. Vaikai įgijo ne tik vaidybinių gebėjimų, bet ir pasitikėjimo savimi pasirodant prieš draugus.
Vaikams buvo įdomu išbandyti šešėlių teatrą. Vaidinant pasaką „Vištytė ir gaidelis“ vaikai valdė lėles ant pagaliukų, derino savo veiksmus su draugu, kūrė dialogą tarp veikėjų, prisiminė pasakos įvykių seką.
Taip pat vaikai kūrė pasakas pagal paveikslėlius. Pasaką „Trys paršiukai“ lengviau pavyko sekti ir dėlioti pagal seką vyresniesiems arba žinantiems šią pasaką. Jaunesnieji stebėdami draugus vėliau patys gebėjo sudėlioti ir atkartoti pasaką. Vyresnieji pasiūlė pažaisti šią pasaką ir tai išaugo į trumpalaikį kūrybinį projektą, kuris tęsėsi visą popietę. Vaikai konstravo paršiukų namus, statė aukštą kaminą, gaminosi kaukes.
Vaikai sukūrė grupės pasakų knygą. Savo sukurtas pasakas iliustravo piešiniais. Išgalvotose vaikų istorijose atsiskleidė vaikų pasakojimo įgūdžiai, žodyno turtingumas. Vaikai didžiavosi savo sukurtomis pasakomis, lygino pasakas pagal ilgį, stengėsi sukurti kuo ilgesnę, vyresnieji bandė užrašyti pasakos pavadinimą.
Grupėje yra rūbų, skirtų persirengimui (žmogus voras, princesė, drakonas, Elza, Ana…), kurie skatina vaikus įsikūnyti į vieną ar kitą veikėją ir kurti ir plėtoti siužetą.
Nors ugdomasis projektas ir pasibaigė, bet grupėje visada yra erdvė vaikų kūrybai ir saviraiškai, sakytinės ir rašytinės kalbos tobulėjimui.
Bitučių grupės auklėtojos Audronė Randienė, Rūta Gudauskienė
[/av_textblock]
[av_gallery ids=’5524,5525,5526,5527,5528,5529,5530′ style=’thumbnails’ preview_size=’portfolio’ crop_big_preview_thumbnail=’avia-gallery-big-crop-thumb’ thumb_size=’portfolio’ columns=’7′ imagelink=’lightbox’ lazyload=’avia_lazyload’]